Kalėdinis stalas Skandinavijoje

Kai namai išpuošti, imbieriniai sausainiai iškepti, kalėdinės dovanos suruoštos ir kalėdiniai miesteliai jau aplankyti, ateina ypatingas laikas, kuomet ilgiausios nakties išvakarėse aplink stalą susiburia visa šeima. Taip, turbūt bet kurioje kultūroje stalą būtų galima pavadinti šventės kulminacija, nes tai būtent toji akimirka, kai susiburia vaikai ir anūkai, tėvai bei seneliai ir pasijunta tikroji šeimos bendrystė bei pilnatvė. Maistas sujungia.

Skandinavai šventes, kaip ir mes, pradeda jau gruodžio 24 d, tačiau jų stalas nėra lietuviškų Kūčių atitikmuo, nes šventinis stalas gausus ir turtingas. Jie turbūt tiesiog nebegali išlaukti tos gruodžio 25-osios 🙂

Daniškasis ryžių pudingas

Po šventinių mišių, danai susėda prie stalo su tradiciškai kepta antimi, įdaryta slyvomis ir obuoliais. Prie jos patiekiamos dviejų rūšių bulvės: virtos ir karamelizuotos. Greta būtinai įsitaiso raudonieji kopūstai ir klasikinį derinį papildo burokėlių bei spanguolių padažas.

Desertui pagal daniškąją tradiciją patiekiama migdolinis ryžių pudingas rise a l‘amande su karštu vyšnių padažu. Taip, pavadinimas yra prancūziškas, bet danai įsitikinę, jog ši košė yra grynai danų išradimas ir valgoma tik joje. Iš tikrųjų, ji ir jos atmainos populiarios ir kitose skandinavų šalyse.

Gaminama ji iš ryžių, plaktos grietinėlės, vanilės ir skaldytų nuluptų migdolų. Įdomu tai, kad ši košė šalta, nes ji paruošiama šventės rytą ar net jos išvakarėse ir laikoma per dieną, tikint, kad tai apsaugo nuo nykštukų (daniškų nisse) išdaigų.

Šio deserto fokusas tame, kad į dubenį įdedamas vienas nuluptas migdolas. Laimė tam, kas jį suras. Ir niekas negali pabaigti valgyti šios ryžių košės, kol nebus rastas riešutas. Vargas pilvams, kurie jau prikimšti mėsos ir kitų gėrybių, bet danai atkaklūs 🙂

Jau tapo įprasta, kad daugelis jį suradę tyli, slepia po liežuviu ir lukteri, kol visi tinkamai užpildys ir taip jau sočius pilvus. Na, o jei randa močiutės, tai laimės gabalėlį bando perduoti anūkams, kad prizinis saldumynų fondas atitektų jiems.

Norvegija – pasirinkimas tarp kiaulienos, menkės arba ėrienos

Tuo tarpu Norvegijoje yra bent trys tradiciniai pagrindiniai patiekalai. Kaip žinia, Norvegija didelė ir ištįsusi nuo pietų į šiaurę, tad ir tradicijos kiekviename regione susiklostė vis kitokios.

Rytinėje Norvegijos dalyje labiausiai paplitę kepti kiaulienos šonkauliukai, vadinami ribbe. Iš tikrųjų, tai visa kiaulienos papilvė, patiekiama su raugintais kopūstais ir virtomis dešrelėmis. Mėsa iškepa sultinga ir turtinga skoniu. Iškepti mėsos kepsnį nėra sudėtinga, bet svarbiausias siekis – išgauti traškią burnoje tirpstančią kepsnio odelę. Va čia ir prasideda šeimininkių paslaptys bei burtai.

Dar vienas norvegų tradicinis patiekalas, paplitęs cenrinėje ir pietų Norvegijoje – lutefisk –  džiovinta menkė, išmirkyta vandenyje ir šarme bei iškepta orkaitėje. Tradiciškai kartu su ja patiekiamos bulvės, šoninė, trinti žirneliai ir garstyčios. Ši žuvis yra drebučių konsistencijos ir be galo mėgiama tiek norvegų, tiek švedų. Jų tautosakoje esti ne vienas pasakojimas, kaip šis valgis atsirado.

Viena legendų byloja, kad žvejoję vikingai pakabino savo sužvejotas menkes džiūti ant beržinių lentų. Kai juos užpuolė kaimyniniai vikingai, jie padegė lentas su žuvimis, tačiau audra pūtė nuo jūros ir užgesino ugnį. Žuvis ilgą laiką pragulėjo lietaus vandenyje ir beržo pelenuose iki kol alkanas vikingas jas atrado ir surengė skrandžio puotą.

Šiaurinėje ir vakarinėje Norvegijoje per Kalėdas būsite pavaišinti pinnekjøtt – sūdytais ir džiovintais avienos ar ėrienos šonkauliukais, troškintais garuose ant beržinių pagaliukų bent tris valandas. Šalia mėsos vėl tradiciškai tiekiamos bulvės kartu su griežčių ir morkų piure – kålrotstappe – bei lydyto sviesto padažu. Sakyčiau, labai lietuviškas derinys. Iškart justi, kad gyvename beveik greta 🙂

Švediškas Julbord

Švedijoje rengiamas tradicinis kalėdų stalas netgi turi pavadinimą julbord. Tai švediškas stalas, ant kurio sugula gausybė užkandžių nuo marinuotos silkės ir lašišos iki kepenėlių pašteto, kumpio bei sūrio. Taip pat ir karštieji patiekalai kaip Janssons frestelse (Jansono pagunda – liet.), dopp i grytan (mirkymas puode – liet.), mėsos kukuliai, dešrelės, burokėlių salotos, medumi glazūruoti kiaulienos šonkauliukai su kopūstais.

Janssons frestelse – tai tradicinis bulvių, svogūnų, ančiuvių ir grietinės užkepas, be kurio švediškas kalėdinis stalas nebūtų tobulas. Dopp i grytan – išvirto šventinio kumpio sultinyje mirkomos duonos riekės. Ši tradicija išlikusi dar nuo tų laikų, kai žmonės buvo neturtingi ir stengdavosi suvartoti viską, netgi po mėsos virimo likusias sultis. Dopp i grytan Švedijoje taip stipriai paplitęs, kad Kalėdų išvakarės net vadinamos dopparedagen, išvertus į lietuvių kalbą tai – mirkymo diena.

O stalo karalių kumpį – julskinka valgo su traškia švediška duonele ir garstyčiomis. Valgo ilgai ir nuobodžiai iki sausio pabaigos, nes išmesti nevalia.

Ką geria skandinavai?

Jie geria daug kalėdinio alaus, glögg‘o ir nacionalinio gėrimo Aquavit, kas lotyniškai reiškia “gyvenimo vandenį”. Tai bulvių trauktinė, kurios gamybos tradicijos siekia net 15 amžių, pagardinta žolelėmis, dažniausiai kmynais ar krapais. Stiprumas siekia 40% alkoholio ir puikiai draugauja su riebiais mėsos patiekalais :). Tik geriama ji šiek tiek kitaip – lėtai siurbčiojant, o ne vienu gurkšniu visą taurelę.

Linkime gražių akimirkų prie šventinio stalo!