Paskelbta

Velykų raganos, kiaušiniai ir plunksnuotos puokštės

 

Šiais laikais Švedijoje Velykos (švediškai Påsk, tarkite „posk“) daugeliui žmonių yra praradusios savo religinį pagrindą ir tapusios sekuliarizuota šeimos švente, kurioje maišosi folkloras, senovės skandinavų bei krikščioniški papročiai. Kai kurių tradicijų ištakos yra tolimos bei miglotos, kai kurių atsiradimą ir suklestėjimą galima tiesiogiai sieti su saldumynų industrijos augimu XIX a., o dar kitos turi aiškiai krikščionišką kilmę.

Pradėkime nuo įdomiausios, daugeliui lietuvių tikriausiai negirdėtos švediškos Velykų tradicijos – persirengimo Velykų raganomis :)

Påskkärring

Velykų raganos

Påskkärring (tarkite “posk šiaring“) išvertus iš švedų kalbos yra Velykų bobutė, tačiau iš tiesų ta bobutė yra ragana. Kaip susijusios Velykos su raganomis, paklausite? Na, štai šios tradicijos atsiradimas ir nėra gerai žinomas.

XVII a. antroje pusėje Švedijoje aktyviai vyko raganų medžioklė ir apie 300 moterų buvo nuteistos myriop už raganystę. Dažnai tos moterys buvo įtariamos bendravusios su velniu. Buvo manoma, kad būtent Didžiojo ketvirtadienio naktį raganos skrisdavo į velnio puotą, iš kurios grįždavo Velykų dieną. Kodėl šią, o ne kurią kitą naktį? Jėzus buvo Judo išduotas ketvirtadienį, gal todėl žmonėms atrodė, kad tą dieną išlaisvinamos visokios blogio jėgos?

Taigi Didįjį ketvirtadienį keliauja raganos į vietą, vadinamą Blåkulla (tiesiogiai išvertus Mėlynas kalnas, nors anksčiau žodis blå galėjo reikšti ne tik mėlyną, bet ir juodą spalvą, taigi Blåkulla galėjo būti ir Juodas kalnas). Manoma, kad šis žodis yra sušvedintas vokiško Blocksberg variantas. Blocksberg, kitaip Brocken, o lietuviškai Brokenas – tai kalnas Vokietijoje, manoma esąs velnio buveinė. Raganos galėjo skristi ant ližės, medžio šakos, naminių gyvūnų, pvz. karvių, bet dažniausiai, žinoma, ant šluotos. Žmonės raganų bijojo ir bandė visokiais būdais nuo jų apsiginti. Pavyzdžiui slėpdavo visus daiktus, ant kurių raganos gali joti, sprogdindavo įvairius sprogalus, šaudydavo iš šautuvų bei degindavo laužus, kad į puotą skrendančias raganas atbaidyti.

Kodėl ir kokiu būdu šie istoriniai faktai ir folkloro pasakojimai persimainė ir tapo Velykų bobučių – raganaičių tradicija? Šitai nėra žinoma. Anksčiausias rašytinis påskkärring žodžio paminėjimas yra žodyne 1807 m. Iš pradžių raganomis persirenginėdavo jaunimas bei suaugusieji, bet laikui bėgant tai tapo vaikų tradicija.

Didįjį ketvirtadienį (vakarų Švedijoje – Velykų išvakarėse), daug kur Švedijoje galima sutikti mažų mielų raganaičių, apsirėdžiusių spalvingais sijonais ar suknelėmis, prijuostėmis ir skarelėmis, išpaišytais veidais, nešinų šluotomis, krepšeliais ar senais kavinukais. Alternatyva – persirengti Velykų dieduku su tipiškais vyriškais rūbais, skrybėle ir ūsais, arba Velykų kiškiu ar viščiuku. Visi kartu vaikai eina pas kaimynus, beldžia į duris ir linki linksmų Velykų. Įvairiose Švedijos vietose ši tradicija šiek tiek skiriasi – dažniausiai persirengėliai atneša kaimynams pačių pieštus Velykų atvirukus, o už juos gauna dovanų – įprastai saldainių, kuriuos renka į krepšelį ar kavinuką, tačiau gali būti atvirkščiai, Velykų raganaitės gali ateiti nešinos saldumynais.  Dar viena tradicijos atmaina yra atidaryti kaimyno, giminaičio ar draugo namų duris ir šaukiant Glad Påsk (Linksmų Velykų) mesti vidun rankų darbo Velykų atvirutę ar laišką su saldainiais. Labai svarbu po to pulti bėgti, kol tavęs nesugavo tų namų gyventojai, kurių užduotis tokias raganas medžioti :)

Velykų raganos

Påskris

Spalvinga Velykų puokštė

Mes turime verbas, o švedai turi Velykų šakeles. Jos turi dvejopą sąsają su Velykomis. Šakelės primena palmių šakas, kurias žmonės klojo ant žemės Jėzui įžengiant į Jeruzalę. Velykų puokštės taip pat primena senąją tradiciją šakelėmis plakti kitus tam, kad priminti apie Jėzaus kančias (ši tradicija gyva ir Lietuvoje – mane vaikystėje Verbų sekmadienį pažadindavo močiutė mosuodama verba ir sakydama „ne aš mušu, verba muša“). Šiandien tradicija Švedijoje gyvuoja gerokai pakeitusi formą. Dabar Velykų šakelių puokštės yra merkiamos namuose kaip Velykų dekoracija. Dažniausiai naudojamos beržo šakelės. Į namus jos parnešamos ir pamerkiamos šiek tiek prieš Velykas tam, kad iki šventės spėtų išsiskleisti lapeliai. Šakos yra tradiciškai apraišiojamos spalvotomis plunksnomis, ant jų kabinamos kitos dekoracijos – popierinės gėlės, kiaušiniai, viščiukai ir pan. Jau pagamintų šakų galima nusipirkti turguose, gėlių parduotuvėse, prekybos centruose.

Natūralių spalvų Velykų puokštė

Påskägg

Velykų kiaušiniai yra dar vienas bendras dalykas lietuvių ir švedų Velykų šventėje. Švedai taip pat dažo ir valgo daugybę kiaušinių, maždaug 2 000 tonų per Didžiąją savaitę, t.y. dvigubai daugiau nei paprastą savaitę. Tačiau per Velykas vaikams dovanojami Velykų kiaušiniai Švedijoje yra kiek kitokie nei Lietuvoje. Mes dažniausiai dovanojame tuščiavidurį šokoladinį kiaušinį, pvz. Kinder, ar mažų šokoladinių kiaušinukų. O švedų vaikai gauna didelį kartoninį ar plastmasinį kiaušinį, dekoruotą Velykų tema, kurio viduje yra krūva įvairiausių saldainių. 2014 m. Švedijoje vidutinis tokio Velykų kiaušinio svoris buvo 1 kg! O nusipirkti galima net 4,5 kg svorio kiaušinį! Velykos švedams apskritai reiškia galybę saldainių. Per didžiąją savaitę paprastai parduodama apie 6 000 tonų saldumynų. Su Velykų kiaušiniu dažnai susijęs žaidimas – kiaušiniai išslapstomi, o vaikai vėliau jų ieško. Švedijoje egzistuoja ir iš Vokietijos XIX a. atkeliavęs mitas apie kiaušinį atnešantį Velykų kiškį, tačiau jis ne toks stiprus kaip kitose šalyse, kiškis švedams greičiau tik dar viena forma, kurią įgauna saldainiai per Velykas :)

Įvairių dydžių Velykų kiaušiniai

Glad Påsk/Laimingų Velykų!