Paskelbta

Velykų raganos, kiaušiniai ir plunksnuotos puokštės

 

Šiais laikais Švedijoje Velykos (švediškai Påsk, tarkite „posk“) daugeliui žmonių yra praradusios savo religinį pagrindą ir tapusios sekuliarizuota šeimos švente, kurioje maišosi folkloras, senovės skandinavų bei krikščioniški papročiai. Kai kurių tradicijų ištakos yra tolimos bei miglotos, kai kurių atsiradimą ir suklestėjimą galima tiesiogiai sieti su saldumynų industrijos augimu XIX a., o dar kitos turi aiškiai krikščionišką kilmę.

Pradėkime nuo įdomiausios, daugeliui lietuvių tikriausiai negirdėtos švediškos Velykų tradicijos – persirengimo Velykų raganomis :)

Påskkärring

Velykų raganos

Påskkärring (tarkite “posk šiaring“) išvertus iš švedų kalbos yra Velykų bobutė, tačiau iš tiesų ta bobutė yra ragana. Kaip susijusios Velykos su raganomis, paklausite? Na, štai šios tradicijos atsiradimas ir nėra gerai žinomas.

XVII a. antroje pusėje Švedijoje aktyviai vyko raganų medžioklė ir apie 300 moterų buvo nuteistos myriop už raganystę. Dažnai tos moterys buvo įtariamos bendravusios su velniu. Buvo manoma, kad būtent Didžiojo ketvirtadienio naktį raganos skrisdavo į velnio puotą, iš kurios grįždavo Velykų dieną. Kodėl šią, o ne kurią kitą naktį? Jėzus buvo Judo išduotas ketvirtadienį, gal todėl žmonėms atrodė, kad tą dieną išlaisvinamos visokios blogio jėgos?

Taigi Didįjį ketvirtadienį keliauja raganos į vietą, vadinamą Blåkulla (tiesiogiai išvertus Mėlynas kalnas, nors anksčiau žodis blå galėjo reikšti ne tik mėlyną, bet ir juodą spalvą, taigi Blåkulla galėjo būti ir Juodas kalnas). Manoma, kad šis žodis yra sušvedintas vokiško Blocksberg variantas. Blocksberg, kitaip Brocken, o lietuviškai Brokenas – tai kalnas Vokietijoje, manoma esąs velnio buveinė. Raganos galėjo skristi ant ližės, medžio šakos, naminių gyvūnų, pvz. karvių, bet dažniausiai, žinoma, ant šluotos. Žmonės raganų bijojo ir bandė visokiais būdais nuo jų apsiginti. Pavyzdžiui slėpdavo visus daiktus, ant kurių raganos gali joti, sprogdindavo įvairius sprogalus, šaudydavo iš šautuvų bei degindavo laužus, kad į puotą skrendančias raganas atbaidyti.

Kodėl ir kokiu būdu šie istoriniai faktai ir folkloro pasakojimai persimainė ir tapo Velykų bobučių – raganaičių tradicija? Šitai nėra žinoma. Anksčiausias rašytinis påskkärring žodžio paminėjimas yra žodyne 1807 m. Iš pradžių raganomis persirenginėdavo jaunimas bei suaugusieji, bet laikui bėgant tai tapo vaikų tradicija.

Didįjį ketvirtadienį (vakarų Švedijoje – Velykų išvakarėse), daug kur Švedijoje galima sutikti mažų mielų raganaičių, apsirėdžiusių spalvingais sijonais ar suknelėmis, prijuostėmis ir skarelėmis, išpaišytais veidais, nešinų šluotomis, krepšeliais ar senais kavinukais. Alternatyva – persirengti Velykų dieduku su tipiškais vyriškais rūbais, skrybėle ir ūsais, arba Velykų kiškiu ar viščiuku. Visi kartu vaikai eina pas kaimynus, beldžia į duris ir linki linksmų Velykų. Įvairiose Švedijos vietose ši tradicija šiek tiek skiriasi – dažniausiai persirengėliai atneša kaimynams pačių pieštus Velykų atvirukus, o už juos gauna dovanų – įprastai saldainių, kuriuos renka į krepšelį ar kavinuką, tačiau gali būti atvirkščiai, Velykų raganaitės gali ateiti nešinos saldumynais.  Dar viena tradicijos atmaina yra atidaryti kaimyno, giminaičio ar draugo namų duris ir šaukiant Glad Påsk (Linksmų Velykų) mesti vidun rankų darbo Velykų atvirutę ar laišką su saldainiais. Labai svarbu po to pulti bėgti, kol tavęs nesugavo tų namų gyventojai, kurių užduotis tokias raganas medžioti :)

Velykų raganos

Påskris

Spalvinga Velykų puokštė

Mes turime verbas, o švedai turi Velykų šakeles. Jos turi dvejopą sąsają su Velykomis. Šakelės primena palmių šakas, kurias žmonės klojo ant žemės Jėzui įžengiant į Jeruzalę. Velykų puokštės taip pat primena senąją tradiciją šakelėmis plakti kitus tam, kad priminti apie Jėzaus kančias (ši tradicija gyva ir Lietuvoje – mane vaikystėje Verbų sekmadienį pažadindavo močiutė mosuodama verba ir sakydama „ne aš mušu, verba muša“). Šiandien tradicija Švedijoje gyvuoja gerokai pakeitusi formą. Dabar Velykų šakelių puokštės yra merkiamos namuose kaip Velykų dekoracija. Dažniausiai naudojamos beržo šakelės. Į namus jos parnešamos ir pamerkiamos šiek tiek prieš Velykas tam, kad iki šventės spėtų išsiskleisti lapeliai. Šakos yra tradiciškai apraišiojamos spalvotomis plunksnomis, ant jų kabinamos kitos dekoracijos – popierinės gėlės, kiaušiniai, viščiukai ir pan. Jau pagamintų šakų galima nusipirkti turguose, gėlių parduotuvėse, prekybos centruose.

Natūralių spalvų Velykų puokštė

Påskägg

Velykų kiaušiniai yra dar vienas bendras dalykas lietuvių ir švedų Velykų šventėje. Švedai taip pat dažo ir valgo daugybę kiaušinių, maždaug 2 000 tonų per Didžiąją savaitę, t.y. dvigubai daugiau nei paprastą savaitę. Tačiau per Velykas vaikams dovanojami Velykų kiaušiniai Švedijoje yra kiek kitokie nei Lietuvoje. Mes dažniausiai dovanojame tuščiavidurį šokoladinį kiaušinį, pvz. Kinder, ar mažų šokoladinių kiaušinukų. O švedų vaikai gauna didelį kartoninį ar plastmasinį kiaušinį, dekoruotą Velykų tema, kurio viduje yra krūva įvairiausių saldainių. 2014 m. Švedijoje vidutinis tokio Velykų kiaušinio svoris buvo 1 kg! O nusipirkti galima net 4,5 kg svorio kiaušinį! Velykos švedams apskritai reiškia galybę saldainių. Per didžiąją savaitę paprastai parduodama apie 6 000 tonų saldumynų. Su Velykų kiaušiniu dažnai susijęs žaidimas – kiaušiniai išslapstomi, o vaikai vėliau jų ieško. Švedijoje egzistuoja ir iš Vokietijos XIX a. atkeliavęs mitas apie kiaušinį atnešantį Velykų kiškį, tačiau jis ne toks stiprus kaip kitose šalyse, kiškis švedams greičiau tik dar viena forma, kurią įgauna saldainiai per Velykas :)

Įvairių dydžių Velykų kiaušiniai

Glad Påsk/Laimingų Velykų!

Paskelbta

Fredagsmys

Fredagsmys išvertus iš švedų kalbos reiškia „jaukus penktadienis“. Tai susibūrimas penktadienio vakare šeimos ar draugų rate, su skanumynais ir geromis televizijos laidomis. Stokholmo universiteto etnologas Jonas Engman tvirtina, kad Fredagsmys drąsiai galima vadinti moderniu švedų ritualu. Ritualais mes pažymime tam tikrus pasikeitimus, kurie gali būti dideli ir keičiantys gyvenimą, pavyzdžiui vestuvės ar laidotuvės, arba nedideli ir kasdieniški. Toks yra ir Fredagsmys – darbo savaitės pabaigimas bei pasiruošimas ateinančiam savaitgaliui. Engman sako, kad net jei „penktadieniaujama“ tik su artimiausiaus žmonėmis, šis ritualas atveria duris į visą švedų visuomenę. Kadangi dauguma penktadieniauja panašiai, tai tampa ne tik asmenine, bet ir bendra, žmones sujungiančia patirtimi.

Jaukaus penktadienio reiškinio ištakos nėra visiškai aiškios. Dalis švedų prisiektų, kad ši tradicija atsirado dar 9 praėjusio amžiaus dešimtmetyje, tačiau dauguma šį reiškinį vis dėlto sieja su 10 dešimtmečio viduriu, kai švedų užkandžių gamintojas OLW išleido pirmą iš daugelio televizijos reklamų, kurios apdainavo džiaugsmingą traškučių kramsnojimą po įtemptos darbo savaitės. Jei norite, pasižiūrėkite šią reklamą ir išgirskite joje skambančią populiarią dainą, kurią bent paniūniuoti moka greičiausiai kiekvienas švedas :) Iš dalies šių reklamų dėka Fredagsmys sąvoka tapo tokia populiari, kad 2007 metais Švedijos Akademija dideliam švedų džiaugsmui oficialiai įtraukė ją į žodyną.

Iš pradžių pagrindiniai jaukių penktadienių tradicijos puoselėtojai buvo šeimos su vaikais, tačiau ilgainiui tradicija išplito ir dabar jaukius penktadienius namuose leidžia daug žmonių. Poros be vaikų – su geru maistu ir geru vynu, draugai – įsitaisę sofose priešais televizorių, su traškučiais ir kitais nesveikais užkandžiais. Iš tiesų Fredagsmys tradicija „įteisino“ net likimą namuose penktadienio vakarą, kai norisi pabūti vienam („ačiū už kvietimą, bet ne, šįvakar aš liksiu namuose ir jaukiai penktadieniausiu žiūrėdamas televizorių“). Joks švedas su jumis nesiginčys.

Pasak Lundo universiteto etnologės Charlotte Hagström jaukaus penktadienio praleidimo būdas gali skirtis priklausomai nuo to, ar penktadieniauja šeima su mažais vaikais, vyresni žmonės ar jaunimas, tačiau visas Fredagsmys formas vienijantis dalykas yra lengvai paruošiamas maistas. Visų pirma vakarienė – tai dažniausiai pakeliui iš darbo pagriebta pica ar namuose pasigaminti tacos. O po to pirmyn prie televizoriaus, žiūrėti smagios laidos ar gero filmo. Svarbiausia, kad ant stalo būtų nesveikų, nuodėmingų užkandžių krūva – įvairūs traškučiai, popkornai, ledai ir kiti skanumynai. Tėvai, turintys mažų vaikų ar sveikos gyvensenos šalininkai žinoma traškučius gali pakeisti sveikesnėmis alternatyvomis, pavyzdžiui daržovių lazdelėmis su įvairiomis užtepėlėmis.

Skamba skaniai ir smagiai? Ir jūs galite pradėti „jaukių penktadienių“ tradiciją savo šeimos ar draugų rate! :)

 

Paskelbta

Socialus kavos puodelis – fika

8

 Ska vi fika?

Švedijoje fika yra kasdienė tradicinė pertrauka, kurios kertiniai akmenys yra kavos puodelis ir skanus pyragaitis. Apytikslis fika (tarkite „f-yyy-ka“) vertimas iš švedų kalbos yra „išgerti kavos“. Tačiau švedai nėra linkę versti fika, nes tada ši, gilias tradicijas turinti sąvoka praranda savo svarbą, išskirtinumą ir tampa eiline kavos pertraukėle. Tai vienas iš pirmų žodžių, kuriuos išmoksite lankydamiesi Švedijoje, iškart po tack (ačiū) ir hej (labas).

Žodžio fika kilmė yra atvirkštinio slengo vartojimas 19 amžiuje, kai žodžio skiemenys buvo sukeičiami vietomis. Taip iš kaffi (ankstesnio švediško žodžio kaffe variantas) atsirado fika. Fika yra kai kurių kitų žodžių dalis, pvz. fikabröd (fika duona), kas švediškai yra bendras visokių rūšių sausainių, tešlainių, pyragaičių ir saldžių bandelių, tradiciškai valgomų prie kavos, pavadinimas. Nesaldinti kepiniai nėra laikomi fikabröd dalimi.

6

Bet tiesą sakant, fika yra daug daugiau nei tik kofeinas ir angliavandeniai. Tai yra socialinis fenomenas, visų švedų pripažįstamas pretekstas sustoti ir pasimėgauti akimirka. Fika gali vykti bet kuriuo metu, skirtingai nuo angliškos popiečio arbatėlės – ryte, popiet, net vakare ir trukti valandų valandas ar visai trumpai. Fika mėgautis galima namuose, darbe ar kavinėje, su kolegomis, šeima. Fika su senu draugu yra galimybė atsigriebti ir pasidalinti naujienomis, paplepėti, o su nauju, tai proga geriau susipažinti. Pasak švedų kultūros žurnalisto Jan Gradvall, švedai naujo pažįstamo tikrai nekvies pietų ar vakarienės, nes tai daug didesnis įsipareigojimas, kuris gali būti interpretuojamas kaip kvietimas į pasimatymą. O fika yra susitikimas neformalioje aplinkoje, be jokio spaudimo.

5

Laiko fikai skyrimas švedams yra toks šventas reikalas, kad yra įtrauktas į daugelio žmonių darbo sutartis. Kai kurie švedai net laikosi nuomonės, kad geriausios idėjos kyla iš fika pertraukėlių. Darbe fika vyksta bent vieną kartą per darbo dieną, o dažnai ir du kartus – apie 9 val. ryte ir 15 val. popiet. Darbinė fika yra svarbus bendruomeninis įvykis, kai darbuotojai gali susirinkti ir aptarti tiek asmeninius, tiek darbinius reikalus. Nieko keisto nėra ir tame, kad vadovai prisijungia prie darbuotojų, atvirkščiai – gali būti net šiek tiek nemandagu nedalyvauti bendradarbių fikoje. Ši tradicija nėra kurio nors vieno darbo rinkos sektoriaus privilegija, tai – normali praktika net dirbantiems valstybinės valdžios organuose.

Taigi fika švedams reiškia laiko skyrimą kavos pertraukėlei, ir nors kava bei saldumynai nėra pats svarbiausias dalykas fikoje, verta papasakoti ir apie juos.

Uždrausta kava dar skanesnė

7

Kavos istorija Švedijoje yra spalvinga. Kai kava atvyko į Švediją 17 a. pabaigoje, ji taip stipriai išpopuliarėjo, kad buvo net kelis kartus uždrausta! Kodėl? Viena priežastis buvo tai, kad kavos pupeles reikėjo importuoti, taigi kavos vartojimas sekino šalies ekonomiką. Be to, daugelis to meto gydytojų bei pats Švedijos karalius buvo įsitikinę, kad kava daro neigiamą įtaką sveikatai. Ir žinoma, įvairūs valdžios pareigūnai įtarė, kad kavinės buvo revoliucijos lizdai, kuriuose opozicionieriai planavo maištus bei sukilimus. Taigi iš pradžių kavai buvo taikomi akcizo mokesčiai, o jų nesumokėjus žmonėms skiriamos baudos bei atimami kavos gėrimo atributai – puodeliai. Vėliau kava buvo apskritai uždrausta, tačiau tai neužkirto kavos pupelėms kelio į Švediją. Kavos kontrabanda tapo pelningu ir populiariu užsiėmimu, o valstybės tarnautojai nenuobodžiavo, nes dažnai vykdydavo kavos reidus. Dar labiau sugriežtinti įstatymai nepadarė didelės įtakos kavos kontrabandai. Sakoma, kad kavos draudimo metais švedai buvo priversti gerti savo kavą paslapčia pasislėpę miškuose. Po kiek laiko Švedijos valdžia pripažino pralaimėjusi šį mūšį ir nusprendė, kad geriau „žvirblis saujoj, nei briedis lankoj“, panaikino kavos draudimą ir įvedė griežtus importo mokesčius.

Na, o dabar švedai yra vieni didžiausių kavos vartotojų visame pasaulyje. Dauguma švedų jums pasakytų, kad jų kava – skanesnė. Taip yra dėl kelių priežasčių. Viena iš jų yra  kavos pupelių rūšis, konkrečiai – Arabica. Dauguma švediškos kavos yra gaminama iš 100% Arabica pupelių. Arabica pupelės turi perpus mažiau kofeino nei Robusta pupelės, kurios labiausiai naudojamos Š. Amerikoje, o būtent kofeinas suteikia kavai jos kartų skonį. Tai paaiškina ir aukštas kavos Skandinavijoje kainas: Arabica pupelės yra gležnesnės ir sunkiau užauginamos. Bet tikroji geresnio kavos skonio Švedijoje paslaptis slypi vandenyje. Vanduo šioje šalyje, kaip ir Norvegijoje, Suomijoje, yra ypatingai švarus ir kavai suteikia tipišką švelnų skonį, kurį švedai taip mėgsta.

Septynių rūšių sausainiai

2

 Moterys 20 a. dažnai rinkosi į Kafferep – kavos popietes (tai tradicija, panaši į angliškąją popietės arbatėlę). Pagal švedišką etiketą, gera šeimininkė, susikvietusi drauges išgerti kavos, turėtų prie jos patiekti septynių skirtingų rūšių sausainių. Tik šešios rūšys gali atrodyti pigiai, o aštuonios – pernelyg ekstravagantiškai. 1945 m. išleista kulinarinė knyga, pavadinta šios tradicijos garbei „Septynių rūšių  pyragai“ („Sju sorters kakor“) vis dar yra viena perkamiausių knygų šalyje.

1

Švedijoje kiekviena konditori – konditerijos parduotuvėlė – pasiūlys jums didelį asortimentą skanėstų, tačiau per fika karaliauja saldi bandelė arba bulle. Tai gali būti kardamoninė bandelė, vanilinė bandelė, bandelė su pistacijų įdaru, ypatinga, šafranu gardinta bandelė lussebullar, kuri pasirodo tik kartą metuose per Adventą, o semlor, kreminio įdaro pilnos bandelės su kardamonu ir marcipanais reikia laukti iki Didžiosios, paskutinės savaitės iki Velykų.

3

Tačiau jokia kita bandelė nėra taip mylima švedų kaip cinamoninė bandelė. 1999 m. mielių, cukraus, miltų ir margarino gamintojų kooperatyvas, vadinamas Švedijos Naminių Kepinių Taryba, paskelbė, jog nuo šiol, spalio 4 d. bus Cinamoninės Bandelės diena (Kanelbullens dag). Kodėl cinamoninė bandelė? Šio klausimo žurnalistas paklausė Kaeth Gardestedt, dienos įkūrėjos, straipsnyje Švedijos dienraštyje Dagens Nyheter. „Kas yra švediškiausias pyragaitis iš visų?“ – atsakė ji, – „Aišku, kad cinamoninė bandelė! Jei tik pagalvoji apie cinamoninę bandelę, esu tikra, jog tavo akyse įsižiebia ypatingi žiburiukai. Staiga tu vėl esi vaikas ir grįžęs namo iš mokyklos užuodi cinamonines bandeles, o virtuvėje tave su šilta šypsena pasitinka mama ar močiutė. Cinamoninė bandelė yra gerų minčių pyragaitis!“.

Rekomenduoti bandeles pirkti kepyklėlėje prieštarauja Naminių Kepinių Tarybos etosui, tačiau dauguma švedų atkakliai tvirtins, kad žino, kur gauti pačias geriausias, pvz. Konditori Brogylen Gotenburge ar Vurma Stokholme. Bageri Petrus Stokholme vakarykštes bandeles supjausto ir paskrudina – tokios jos tobulai tinka merkti į kavą. Švedai paprastai yra ištikimi tam tikrai kavinei, kurioje nuolatos lankosi. Kaip mėgstamiausia kėdė, jos dažnai tokios gerai pažįstamos ir jaukios, kad nesinori jų palikti.

Nors fika galima mėgautis ir vienam, kaip tai puikiai iliustruoja švedų aktorius Peter Stormare, daugumai švedų tobulos fika receptas susideda iš kavos, cinamoninės bandelės ir geriausio draugo.

Raskite ir Jūs savo dienotvarkėje laisvą minutėlę, atsipūskite ir pasimėgaukite fika!

– Miglė

***

Nuotraukos iš: Meeta K. Wolff Photography, hejsweden.com, simonbajada.com, vkrees.is, caisak.com, thismodernromance.com, desdemyventana.es, trendenser.se, ©Alice Gao, dropcoffee.com, Trudie Van Putten, klaartje on Flickr, brightbazaarblog.com, dalies nuotraukų autoriai nežinomi.