Paskelbta

Receptas. Odiniai baldai skandinaviškai

Mano nosis ima ir pati susiraukia vien pagalvojus apie masyvias, kambarį užgriozdinančias odines sofas. Manau savo gyvenime tikrai esate matę bent vieną svetainę, kurioje beveik nėra kur apsisukti, nes ją „užgrobę“ būtent tokie minkštų baldų komplektai. Nieko negaliu padaryti, nemėgstu tokių dominuojančių gigantų. Bet prieš odinius baldus bendrai neturiu jokio nusistatymo. Atvirkščiai, manau jog teisingai pasirinkus odos atspalvį ir patį baldą, jis gali tapti prabangiu, interjerą puošiančiu objektu, į kurį kryps kiekvienos akys. O kas gi tai moka padaryti geriau už skandinavus?

Oda yra natūrali medžiaga, todėl skandinavų yra mėgstama, taip pat kaip medis, metalas, keramika ir t.t. Tačiau su ja reikia elgtis atsargiai, svarbu nepersūdyti. Odinis baldas kambaryje turėtų būti akcentas, o ne pagrindinė tema. Gal tai bus sofa, gal fotelis ar pufas, o gal kelios kėdės. Dažniausiai tik vienas iš šių baldų, ne visi kartu. Taip pat manau svarbu paminėti, kad šiems baldams išryškėti labai padeda šviesus fonas. Baltos sienos, dažnai ir grindys nuostabiai įrėmina odinius akcentus.

Daug ką lemia ir pats baldo dizainas. Jis turėtų būti paprastas, švarus, lengvas, elegantiškas. Pavyzdžiui pastebėkite, kad odinės sofos skandinaviškuose interjeruose dažnai būna pakeltos nuo žemės ant kojelių. Tai suteikia lengvumo pojūtį, ar ne? Jokių milžinų, užgulusių grindis ir pusę kambario.

Dažnai skandinaviško interjero nuotraukose aptikti galima oda aptrauktų ikoninių baldų. Kėdė Butterfly, Arne Jacobsen sukurtas Egg krėslas – tai tik keli pavyzdžiai, kuriuos pamatysite mano atrinktose nuotraukose. Tai tik dar vienas priminimas, kad skandinavai vertina ir brangina dizainerių darbus. 

Paskutinis odinių baldų aspektas, į kurį noriu atkreipti jūsų dėmesį, yra spalva. Pas skandinavus ji, kaip ir pati medžiaga, paprastai yra natūrali – įvairaus tamsumo ruda, juoda, jokių „cheminių“ atspalvių. Man asmeniškai labiausiai patinka konjako spalvos oda. Panašu, jog skandinavams taip pat. Peržvelkite šią galeriją ir pamatysite patys:

Paskelbta

Langai – namų akys. O kas yra durys?

Gal nosis? Jei ta nosis kumpa, per didelė ar per maža, tai ir visas veidas gali atrodyti nei šiaip, nei taip. Gal todėl tiek daug žmonių savo nosis koreguoja guldamiesi ant chirurgo stalo? Na, jei jau taip palyginome, ir sakome, kad graži nosis veidui prideda kažką tokio, tai patikėkite – durys taip pat prideda kažką tokio namams :)

Aš tikrai turiu silpnybę gražioms durims. Aukštos, su įstiklintais langeliais ar įdomiai frezuotos, o jei dar dvivėrės – tobulybė! Jos gali tapti viso kambario akcentu ir pagrindine puošmena. Palyginti paprastą kambarį dailios durys paverčia ypatingu. Tiesiog, tik tiek kartais tereikia.

Kai įsirenginėjate namus, reikia turėti prioritetus. Kažkur galima ir pataupyti, o kai kuriems dalykams reikia leisti sau rinktis kokybiškiausią (ir taip, dėl to dažniausiai brangiausią) produktą. Na, mano nuomone, durys – vienas iš tų dalykų, kur taupyti nereikėtų. Patikėkite nepasigailėsite išleidę šiek tiek daugiau, bet pasirinkę savo svajonių duris, o ne ekonomišką, kompromisinį variantą. Juk durys namuose stovės 10 ar dar daugiau metų ir į jas žiūrėsite kiekvieną dieną. Seną sofą galite pervilkti, seną stalą padovanoti ar parduoti ir nusipirkti naują. Bet pagalvokite, ar dažnai kas nors sugalvoja keisti duris, net kai imasi daryti remontą? Kai mes su vyru įsirenginėjome savo namus, mūsų miegamojo bei vonios durys buvo kone brangiausias viso projekto pirkinys. Buvo abejojančių, sakė kam to reikia, bandė atkalbėti. Bet dabar visi pripažįsta – buvo verta :)

Taigi, šiek tiek durų įkvėpimo:

Paskelbta

Maudynės po atviru dangumi: lauko dušas

Nuo modernių tropinių džiunglių, skandinaviško minimalizmo iki vintažinio ispaniško dvelksmo ar amerikietiško tradiciškumo. Lauko dušas gali būti įvairaus stiliaus, svarbiausia, kad jis derėtų prie jūsų namo ir aplinkos, o ne atrodytų lyg ne vietoje išdygęs spuogas.

Ar lietuviams tai keistas, neįprastas dalykas? Aš jau nebežinau, nes seniai stebiu užsienio,  ypač skandinaviškus interjerus bei eksterjerus ir dažnai nuotraukose matau lauko dušus, tad nebegaliu pasakyti, ar iš pradžių mane tai stebino, ar ne. Kam jo reikia tikriausiai aiškinti nebūtina :) Po darbų darže, šiaip karštą dieną, išėjus iš pirties, grįžus iš maudynių jūroje, net šuniui išsimurkdžius purvo voniose – kiek galimų scenarijų, kuriuose palįsti po dušu lauke gali būti ne tik smagu, bet ir patogu. Tačiau yra keli klausimai, kurie kils kiekvienam praktiškam žmogui: 1) kaip, ir 2) kur jį įsirengti bei 3) kaip apsaugoti aplinką nuo vandens poveikio?

Apie viską trumpai. Kaip? Yra keli variantai – arba prijungti daržo žarną (taip, tuomet dušas bus tik šaltas), arba daryti sudėtingiau, t.y. dušą pajungti prie namo vandens sistemos ir mėgautis karštu dušu lauke. Prie paprasčiausios žarnos jungiami lauko dušai dažnai būna laisvai pastatomi, įsmeigiami į žemę, tad jam parinkti vietą galėsite laisvai. Jeigu norite karšto dušo, tada yra du būdai. Pirmas – ten, kur išvestas šalto vandens čiaupas daržo laistymui, išsivesti dar vieną, karšto vandens čiaupą. Tada dušą prijungti galėsite su tomis pačiomis paprastomis žarnomis (nors gal geriau rinktis ne guminę, bet patvaresnę, metalu armuotą žarną). Antrasis variantas įmanomas, jei apie lauko dušą pagalvojote jau statydamiesi namą (nes tikriausiai nenorėsite iškasti pusę kiemo, kad nutiesti vamzdžius). Taip, tokiu atveju galite iš anksto numatyti lauko dušo vietą ir iki jos atvesti vamzdžius po žeme. Tik turėkite omenyje, kad mūsų klimato šalyje tokius vamzdžius žiemai reikėtų išleisti prieš pirmas šalnas, kad jie netrūktų. Taigi pirmas variantas paprastesnis, bet antras estetiškesnis – nesimato žarnų :)

Beveik atsakiau ir į antrą klausimą – kur? Jei tai laisvai statomas, žarna pajungiamas dušas, vietą rinkitės kur tik norite, su keliomis sąlygomis. Svarbiausia – drenažas. Kur pateks vanduo po jūsų dušo? Čia taip pat įmanomi keli variantai. Pats dažniausias ir elementariausias – vandens nutekėjimas tiesiai į žemę. Jei jūsų pasirinktoje lauko dušo vietoje žemė pakankamai porėta, kad vanduo greitai susigeria, tuomet šis variantas gali būti tinkamas. Bet tada dušas neturi būti naudojamas labai dažnai bei turi būti pakankamai toli nuo namo pamatų. Kaip patikrinti, ar žemė tinkama? Išpilkite ant jos didelį kibirą vandens ir stebėkite, kaip greitai jis susigeria. Jei vanduo paviršiuje laikosi 5 minutes ir ilgiau, verta apsvarstyti kitas drenažo galimybes. Gal jūsų sklype jau įrengta drenažo sistema? Jei taip, tai dušui parinkite vietą taip, kad vanduo nutekėtų į ją. Arba galite patys įsirengti paprastą drenažą – iškasti gilią duobę ir ją pripildyti žvyru, kuris leis vandeniui po truputį sunktis į aplink esančią žemę. Taip pat galite įsirengti ir specialų dušo drenažą, iš kurio vanduo bus surenkamas į bendrą namo nuotekų sistemą.

Na, ir trečias klausimas taip pat iš dalies atsakytas – aplinką apsaugos įrengtas drenažas. Tačiau yra ir kitų aspektų – dušą įrengiant ant namo sienos (ypač jei ji medinė) reikia pagalvoti apie hidroizoliaciją. Dušo vieta taip pat turėtų būti pakankamai atvira, kad saulė ir vėjas ją išdžiovintų. Juk niekas nenori pelėsio ar puvėsio.

Lieka tik estetiniai sprendimai. Ar dušas bus visiškai atviras, ar turės užuolaidą, kokią nors pertvarą, kabiną? Nepamirškite, kad šie elementai taip pat turi būti atsparūs vandeniui ar atitinkamai apdoroti, kad nebijotų drėgmės. Lauko dušui taip pat reikėtų ir neslidaus padėklo, kad besiprausiančiajam būtų patogu ir saugu stovėti. Kokios bus spalvos, formos? Tai jau malonioji dalis :) Jūsų įkvėpimui – skirtingų stilių lauko dušų nuotraukos:

Paskelbta

Diagnozė: knygų žiurkė

Jei jūs, kaip aš, mylite knygas ir skaitote kiekvieną laisvą minutę, tai tikriausiai suprasite ir mano svajas, kurias svajoju jau daug metų – apie namų biblioteką, kur knygų lentynos siekia lubas, į jas atremtas kopėčias, kuriomis pasiekiamos aukščiausiai esančios knygos, kur viena knygų lentyna yra durys į slaptą kambarį, o skaitymui įrengta plati palangė ar stovi didelis patogus fotelis. Deja, kol kas mano namuose šios fantazijos nėra įgyvendintos, tačiau aš neprarandu vilties, jog kada nors, ateityje… :)

O kol svajoju, dairausi būdų, kaip knygas panaudoti interjere, kad jos džiugintų ne tik savo turiniu, bet ir taptų stilinga dekoracija.

Pirma idėja, kuri patraukė mano dėmesį, labai paprasta – knygos lentynose sudėtos atvirkščiai, t.y. akis mato ne nugarėles su pavadinimais, o puslapių pusę. Kodėl man tai patinka? Kai knygų nėra labai daug, spalvotos nugarėlės nesusilieja į gražią vientisą visumą, o šiek tiek „pjaunasi“ tarpusavyje, tos spalvos pradeda erzinti. Apsukame kita puse ir iškart įsivyrauja harmonija.

P.S. – šį metodą panaudojau savo lentynoje ir rezultatu likau labai patenkinta :)

Antra idėja yra tiesiog puikus knygų dėliojimo būdas – lovos kojūgalyje. Paprasčiausias medinis suoliukas, pripildytas knygų, tampa vos ne meno kūriniu, pagyvina miegamąjį, suteikia jam jaukių kerų. Be to, tai puikus erdvės išnaudojimo sprendimas, jei turite daug knygų, o jūsų lentynos ir taip perpildytos.

Tikriausiai esate matę sienų-galerijų nuotraukas, kur ant mažų lentynėlių dėliojami įvairūs paveikslėliai, posteriai ir nuotraukos? Prašom dar viena idėja – vietoj jų tokiose lentynose eksponuokite savo mėgstamiausias, gražiausias, protingiausias knygas. Ir gražu, ir svečiams lengviau pašnipinėti, ką jūs skaitote ;)

Ir galiausiai, jei esate laisva ir meniška siela, tiesiog kraukite knygų ar žurnalų krūvas palei sienas, po langais ar kokiame tuščiame kampe, kuris prašosi būti panaudotas. Tokias spaudos stirtas galite išnaudoti kaip lentynas, staliukus – ant jų dėliokite dekoracijas, vazas, žvakides, paveikslus ir pan. Arba tiesiog palikite tas knygas gulėti ramybėje, juk jos gražios pačios iš savęs. Tik dulkių nepamirškite nuvalyti :)

 

Paskelbta

Žalia spalva interjere

Nežinau kaip jūs, tačiau aš su žalia spalva interjere visai nedraugauju. Ypač su ryškesniais jos atspalviais, kokia yra Pantone 2017 metų spalva Greenery. Bet kadangi tai yra šių metų spalva, verta apie žalią spalvą namuose pakalbėti plačiau.

Tikriausiai tik drąsiausieji ar labai mylintis žalumą dažytų sienas ar grindis žaliai. Net žalius baldus greičiausiai pirktų ne kiekvienas. Per daug baisu, kad ryški sofa ar kėdė gali greitai atsibosti. O kas tada? Sofą reikės pervilkti, kėdes perdažyti, arba gyventi su akis badančiais baldais. Taigi prieš priimant sprendimą įsigyti daiktą, kurį numatote naudoti ilgai, ilgai reikia ir svarstyti renkantis jo spalvą. Taip pat reikia nepamiršti, kad ryškias spalvas geriau palikti akcentams, o namų foną daryti neutralų – tebūna tai jūsų tabula rasa, kurioje ir suspindės išrinktieji akcentai.

Na, bet jeigu nuoširdžiai su savimi pasikalbėję supratote, kad be žalios spalvos namuose negalėsite gyventi, tada pirmyn. Nudažykite vieną sieną žaliai, rinkitės žalias plyteles vonioje ar virtuvėje, svetainėje statykite žalią fotelį – tik geriau pasirinkite kurį nors vieną variantą, o ne visus kartu :)

Na, o visus kitus, kuriems nuo šių vaizdų per daug žalia akyse, bet kurių širdys šiek tiek žalumo vis dėlto trokšta, kviečiu įkvėpimo ieškoti sekančiose nuotraukose.

Tikriausiai lengviausias ir natūraliausias būdas namams suteikti žalios gyvybės yra augalai. Miesto džiunglės dabar labai madingos, tad rinkitės pagal savo skonį ir gyvenimo būdą labiausiai tinkančius augalus, derinkite juos tarpusavyje, parinkite jiems stilingus vazonus ir voilà, žalia spalva namuose be didelių rūpesčių apgyvendinta.

Jeigu kaktusus visada perliejate ar juką amžinai pamirštate palaistyti ir manote, kad jums tiesiog nelemta turėti kambarinių gėlių, žalią spalvą prisijaukinti galite ir kitais būdais. Indai, tekstilė, paveikslai, šviestuvai, vazos, žvakidės – yra galybė variantų. Tik išsirinkite mieliausią žalios atspalvį.

Paskelbta

Terasų terapija

Švedai juokaudami sako, jog švediška vasara – tai geriausia diena metuose ir džiaugiasi jai atėjus, nes vasarą bent lietus šiltesnis :) To lietaus nepaisydami jie ant pievelės kepa grilį ir visas įmanomais būdais mėgaujasi saulėtomis bei šiltomis dienomis. Į lauką išnešami lauko baldai ir prasideda terasų terapija…

Kaip ir viduje, skandinavų terasose karaliauja natūralios medžiagos ir rami spalvų gama, todėl jos gražiai įsilieja į aplinką ir dera prie supančios gamtos.  Yra tam tikri elementai, kuriuos pamatysite dažnoje skandinaviškos terasos ar verandos nuotraukoje, tai – lempučių girliandos, sėdimi ar gulimi hamakai, rotango ar šiaip mediniai baldai, kavos staliukai ir žinoma daug pagalvėlių, pledų ir net kilimėlių – kad ir lauke jaustumeisi it namie, būtų patogu sėdėti ar gulėti bei gaudyti saulės spindulius. Taip pat reikia nepamiršti ir kitų jaukių smulkmenų, nes ir terasoje turi būti gražu, nors paprasta, bet ne asketiška. Todėl ir čia ant staliukų ar žemės stovi žvakidės, vazose pamerkta gėlių ir stovi vazonai su įvairiausiais augalais. Na ir kas, kad gamta čia pat, už kelių žingsnių pieva, sodas ar miškelis, terasoje taip pat reikia žalumos :)

Paskelbta

Velykų raganos, kiaušiniai ir plunksnuotos puokštės

 

Šiais laikais Švedijoje Velykos (švediškai Påsk, tarkite „posk“) daugeliui žmonių yra praradusios savo religinį pagrindą ir tapusios sekuliarizuota šeimos švente, kurioje maišosi folkloras, senovės skandinavų bei krikščioniški papročiai. Kai kurių tradicijų ištakos yra tolimos bei miglotos, kai kurių atsiradimą ir suklestėjimą galima tiesiogiai sieti su saldumynų industrijos augimu XIX a., o dar kitos turi aiškiai krikščionišką kilmę.

Pradėkime nuo įdomiausios, daugeliui lietuvių tikriausiai negirdėtos švediškos Velykų tradicijos – persirengimo Velykų raganomis :)

Påskkärring

Velykų raganos

Påskkärring (tarkite “posk šiaring“) išvertus iš švedų kalbos yra Velykų bobutė, tačiau iš tiesų ta bobutė yra ragana. Kaip susijusios Velykos su raganomis, paklausite? Na, štai šios tradicijos atsiradimas ir nėra gerai žinomas.

XVII a. antroje pusėje Švedijoje aktyviai vyko raganų medžioklė ir apie 300 moterų buvo nuteistos myriop už raganystę. Dažnai tos moterys buvo įtariamos bendravusios su velniu. Buvo manoma, kad būtent Didžiojo ketvirtadienio naktį raganos skrisdavo į velnio puotą, iš kurios grįždavo Velykų dieną. Kodėl šią, o ne kurią kitą naktį? Jėzus buvo Judo išduotas ketvirtadienį, gal todėl žmonėms atrodė, kad tą dieną išlaisvinamos visokios blogio jėgos?

Taigi Didįjį ketvirtadienį keliauja raganos į vietą, vadinamą Blåkulla (tiesiogiai išvertus Mėlynas kalnas, nors anksčiau žodis blå galėjo reikšti ne tik mėlyną, bet ir juodą spalvą, taigi Blåkulla galėjo būti ir Juodas kalnas). Manoma, kad šis žodis yra sušvedintas vokiško Blocksberg variantas. Blocksberg, kitaip Brocken, o lietuviškai Brokenas – tai kalnas Vokietijoje, manoma esąs velnio buveinė. Raganos galėjo skristi ant ližės, medžio šakos, naminių gyvūnų, pvz. karvių, bet dažniausiai, žinoma, ant šluotos. Žmonės raganų bijojo ir bandė visokiais būdais nuo jų apsiginti. Pavyzdžiui slėpdavo visus daiktus, ant kurių raganos gali joti, sprogdindavo įvairius sprogalus, šaudydavo iš šautuvų bei degindavo laužus, kad į puotą skrendančias raganas atbaidyti.

Kodėl ir kokiu būdu šie istoriniai faktai ir folkloro pasakojimai persimainė ir tapo Velykų bobučių – raganaičių tradicija? Šitai nėra žinoma. Anksčiausias rašytinis påskkärring žodžio paminėjimas yra žodyne 1807 m. Iš pradžių raganomis persirenginėdavo jaunimas bei suaugusieji, bet laikui bėgant tai tapo vaikų tradicija.

Didįjį ketvirtadienį (vakarų Švedijoje – Velykų išvakarėse), daug kur Švedijoje galima sutikti mažų mielų raganaičių, apsirėdžiusių spalvingais sijonais ar suknelėmis, prijuostėmis ir skarelėmis, išpaišytais veidais, nešinų šluotomis, krepšeliais ar senais kavinukais. Alternatyva – persirengti Velykų dieduku su tipiškais vyriškais rūbais, skrybėle ir ūsais, arba Velykų kiškiu ar viščiuku. Visi kartu vaikai eina pas kaimynus, beldžia į duris ir linki linksmų Velykų. Įvairiose Švedijos vietose ši tradicija šiek tiek skiriasi – dažniausiai persirengėliai atneša kaimynams pačių pieštus Velykų atvirukus, o už juos gauna dovanų – įprastai saldainių, kuriuos renka į krepšelį ar kavinuką, tačiau gali būti atvirkščiai, Velykų raganaitės gali ateiti nešinos saldumynais.  Dar viena tradicijos atmaina yra atidaryti kaimyno, giminaičio ar draugo namų duris ir šaukiant Glad Påsk (Linksmų Velykų) mesti vidun rankų darbo Velykų atvirutę ar laišką su saldainiais. Labai svarbu po to pulti bėgti, kol tavęs nesugavo tų namų gyventojai, kurių užduotis tokias raganas medžioti :)

Velykų raganos

Påskris

Spalvinga Velykų puokštė

Mes turime verbas, o švedai turi Velykų šakeles. Jos turi dvejopą sąsają su Velykomis. Šakelės primena palmių šakas, kurias žmonės klojo ant žemės Jėzui įžengiant į Jeruzalę. Velykų puokštės taip pat primena senąją tradiciją šakelėmis plakti kitus tam, kad priminti apie Jėzaus kančias (ši tradicija gyva ir Lietuvoje – mane vaikystėje Verbų sekmadienį pažadindavo močiutė mosuodama verba ir sakydama „ne aš mušu, verba muša“). Šiandien tradicija Švedijoje gyvuoja gerokai pakeitusi formą. Dabar Velykų šakelių puokštės yra merkiamos namuose kaip Velykų dekoracija. Dažniausiai naudojamos beržo šakelės. Į namus jos parnešamos ir pamerkiamos šiek tiek prieš Velykas tam, kad iki šventės spėtų išsiskleisti lapeliai. Šakos yra tradiciškai apraišiojamos spalvotomis plunksnomis, ant jų kabinamos kitos dekoracijos – popierinės gėlės, kiaušiniai, viščiukai ir pan. Jau pagamintų šakų galima nusipirkti turguose, gėlių parduotuvėse, prekybos centruose.

Natūralių spalvų Velykų puokštė

Påskägg

Velykų kiaušiniai yra dar vienas bendras dalykas lietuvių ir švedų Velykų šventėje. Švedai taip pat dažo ir valgo daugybę kiaušinių, maždaug 2 000 tonų per Didžiąją savaitę, t.y. dvigubai daugiau nei paprastą savaitę. Tačiau per Velykas vaikams dovanojami Velykų kiaušiniai Švedijoje yra kiek kitokie nei Lietuvoje. Mes dažniausiai dovanojame tuščiavidurį šokoladinį kiaušinį, pvz. Kinder, ar mažų šokoladinių kiaušinukų. O švedų vaikai gauna didelį kartoninį ar plastmasinį kiaušinį, dekoruotą Velykų tema, kurio viduje yra krūva įvairiausių saldainių. 2014 m. Švedijoje vidutinis tokio Velykų kiaušinio svoris buvo 1 kg! O nusipirkti galima net 4,5 kg svorio kiaušinį! Velykos švedams apskritai reiškia galybę saldainių. Per didžiąją savaitę paprastai parduodama apie 6 000 tonų saldumynų. Su Velykų kiaušiniu dažnai susijęs žaidimas – kiaušiniai išslapstomi, o vaikai vėliau jų ieško. Švedijoje egzistuoja ir iš Vokietijos XIX a. atkeliavęs mitas apie kiaušinį atnešantį Velykų kiškį, tačiau jis ne toks stiprus kaip kitose šalyse, kiškis švedams greičiau tik dar viena forma, kurią įgauna saldainiai per Velykas :)

Įvairių dydžių Velykų kiaušiniai

Glad Påsk/Laimingų Velykų!

Paskelbta

Cathrineholm

Cathrineholm buvo geležies apdirbimo gamykla, įsikūrusi netoli Halden miesto Norvegijoje, kuri 1907 m. pradėjo gaminti emaliuotus virtuvės indus, dėl kurių Cathrineholm vardas tapo garsus visame pasaulyje. Tačiau tai įvyko ne iš karto, o praėjus daugiau nei 50 metų nuo gamybos pradžios.

Dizainerė Grete Prytz Kittelsen

Maždaug 1962 m. Cathrineholm pradėjo gaminti „Lotus“ emaliuotų virtuvinių indų liniją. Dažnai šios linijos autorystė priskiriama išimtinai labai garsiai to meto norvegų dizainerei Grete Prytz Kittelsen (1917 – 2010). Kittelsen buvo viena iš pagrindinių Skandinaviško Dizaino judėjimo menininkių, apdovanota Lunning prizu 1952 m. ir didžiuoju Milano trienalės prizu 1954 m. Ji dalyvavo ir garsiojoje 6 deš. vykusioje „Dizainas Skandinavijoje“ parodoje, kuri buvo rodoma JAV ir Kanadoje. Kittelsen kurtus daiktus 6 deš. pabaigoje jau buvo galima rasti kone kiekvienuose Norvegijos namuose. „Sensasjonskasserollen” („Sensacingasis Puodas“) buvo ypač sėkmingas, 1964 m. jo buvo parduota net 150 000 vnt!

Cathrineholm „Lotus“ emaliuoti indai

Tačiau iš tiesų Kittelsen sukūrė tik „Lotus“ indų formas ir spalvas. Garsusis lotoso gėlės raštas buvo kito Cathrineholm darbuotojo, Arne Clausen, darbas. Grete Cathrineholm gamyklai sukūrė ne vieną produktą, bet ji pirmenybę teikė minimalistiniam stiliui, ryškioms pirminėms spalvoms. Sakoma, kad ji lotuso rašto nepakentė ir manė, jog jis iškreipia bendrą indų dizainą. Grete manė, kad indai geriausiai atrodo kai yra vienspalviai, tad lotusai juos tiesiog sugadino. Tačiau pasak legendos, kai Cathrineholm gamykla pabandymui išleido kelis skirtingus emaliuotų indų dizainus ir juos pateikė norvegų namų šeimininkėms, jos tiesiog įsimylėjo lotoso raštą! Todėl jis buvo pradėtas gaminti masiškai ir sulaukė neišpasakyto pasisekimo bei populiarumo, o šiandien yra medžiojamas kolekcionierių.

Į „Lotus“ virtuvinių indų liniją įėjo lėkštės, įvairių dydžių dubenėliai, puodai, arbatinukai, dėžutės ir net fondiu rinkiniai. Iš pradžių indai buvo ryškiaspalviai, tik vėliau atsirado ir ramesnių, žemės spalvų. Paprastai „Lotus“ indai turėdavo dvi spalvas, dažniausiai viena iš jų būdavo balta. Taigi indas galėjo būti mėlynas su baltais lotosais arba atvirkščiai, baltas su mėlynais ir t.t. Daug rečiau pasitaikydavo indai, kur vietoj baltos spalvos buvo naudojamas pagrindinės spalvos atspalvis, pvz. šviesiai mėlynas indas su tamsiai mėlynais lotoso žiedais.

Geltoni „Lotus“ indai

„Lotus“ indai turi spalvingą, smagiai kičinį prieskonį, nuo kurio krūvai žmonių tiesiog varva seilė. Jei ir jūs esate vintažinio mid-century stiliaus gerbėjas, jums reikia turėti bent keletą ikoninių Cathrineholm „Lotus“ indų savo virtuvėje. Šiais laikais jų įsigyti teks keliauti į aukcionus, Etsy ar Ebay parduotuves ir plačiai atverti piniginę (pvz. „Lotus“ arbatinukas gali atsieiti apie 200 €). Rečiausia ir brangiausia „Lotus“ indų spalva yra rožinė, raudoną taip pat gali būti sunku rasti, tačiau oranžinės, geltonos, mėlynos ar žalios gausite be problemų :)

Paskelbta

Fredagsmys

Fredagsmys išvertus iš švedų kalbos reiškia „jaukus penktadienis“. Tai susibūrimas penktadienio vakare šeimos ar draugų rate, su skanumynais ir geromis televizijos laidomis. Stokholmo universiteto etnologas Jonas Engman tvirtina, kad Fredagsmys drąsiai galima vadinti moderniu švedų ritualu. Ritualais mes pažymime tam tikrus pasikeitimus, kurie gali būti dideli ir keičiantys gyvenimą, pavyzdžiui vestuvės ar laidotuvės, arba nedideli ir kasdieniški. Toks yra ir Fredagsmys – darbo savaitės pabaigimas bei pasiruošimas ateinančiam savaitgaliui. Engman sako, kad net jei „penktadieniaujama“ tik su artimiausiaus žmonėmis, šis ritualas atveria duris į visą švedų visuomenę. Kadangi dauguma penktadieniauja panašiai, tai tampa ne tik asmenine, bet ir bendra, žmones sujungiančia patirtimi.

Jaukaus penktadienio reiškinio ištakos nėra visiškai aiškios. Dalis švedų prisiektų, kad ši tradicija atsirado dar 9 praėjusio amžiaus dešimtmetyje, tačiau dauguma šį reiškinį vis dėlto sieja su 10 dešimtmečio viduriu, kai švedų užkandžių gamintojas OLW išleido pirmą iš daugelio televizijos reklamų, kurios apdainavo džiaugsmingą traškučių kramsnojimą po įtemptos darbo savaitės. Jei norite, pasižiūrėkite šią reklamą ir išgirskite joje skambančią populiarią dainą, kurią bent paniūniuoti moka greičiausiai kiekvienas švedas :) Iš dalies šių reklamų dėka Fredagsmys sąvoka tapo tokia populiari, kad 2007 metais Švedijos Akademija dideliam švedų džiaugsmui oficialiai įtraukė ją į žodyną.

Iš pradžių pagrindiniai jaukių penktadienių tradicijos puoselėtojai buvo šeimos su vaikais, tačiau ilgainiui tradicija išplito ir dabar jaukius penktadienius namuose leidžia daug žmonių. Poros be vaikų – su geru maistu ir geru vynu, draugai – įsitaisę sofose priešais televizorių, su traškučiais ir kitais nesveikais užkandžiais. Iš tiesų Fredagsmys tradicija „įteisino“ net likimą namuose penktadienio vakarą, kai norisi pabūti vienam („ačiū už kvietimą, bet ne, šįvakar aš liksiu namuose ir jaukiai penktadieniausiu žiūrėdamas televizorių“). Joks švedas su jumis nesiginčys.

Pasak Lundo universiteto etnologės Charlotte Hagström jaukaus penktadienio praleidimo būdas gali skirtis priklausomai nuo to, ar penktadieniauja šeima su mažais vaikais, vyresni žmonės ar jaunimas, tačiau visas Fredagsmys formas vienijantis dalykas yra lengvai paruošiamas maistas. Visų pirma vakarienė – tai dažniausiai pakeliui iš darbo pagriebta pica ar namuose pasigaminti tacos. O po to pirmyn prie televizoriaus, žiūrėti smagios laidos ar gero filmo. Svarbiausia, kad ant stalo būtų nesveikų, nuodėmingų užkandžių krūva – įvairūs traškučiai, popkornai, ledai ir kiti skanumynai. Tėvai, turintys mažų vaikų ar sveikos gyvensenos šalininkai žinoma traškučius gali pakeisti sveikesnėmis alternatyvomis, pavyzdžiui daržovių lazdelėmis su įvairiomis užtepėlėmis.

Skamba skaniai ir smagiai? Ir jūs galite pradėti „jaukių penktadienių“ tradiciją savo šeimos ar draugų rate! :)

 

Paskelbta

Kalėdinis stalas Skandinavijoje

ibl

Kai namai išpuošti, imbieriniai sausainiai iškepti, kalėdinės dovanos suruoštos ir kalėdiniai miesteliai jau aplankyti, ateina ypatingas laikas, kuomet ilgiausios nakties išvakarėse aplink stalą susiburia visa šeima. Taip, turbūt bet kurioje kultūroje stalą būtų galima pavadinti šventės kulminacija, nes tai būtent toji akimirka, kai susiburia vaikai ir anūkai, tėvai bei seneliai ir pasijunta tikroji šeimos bendrystė bei pilnatvė. Maistas sujungia.

Skandinavai šventes, kaip ir mes, pradeda jau gruodžio 24 d, tačiau jų stalas nėra lietuviškų Kūčių atitikmuo, nes šventinis stalas gausus ir turtingas. Jie turbūt tiesiog nebegali išlaukti tos gruodžio 25-osios :)

ibl

Daniškasis ryžių pudingas

Po šventinių mišių, danai susėda prie stalo su tradiciškai kepta antimi, įdaryta slyvomis ir obuoliais. Prie jos patiekiamos dviejų rūšių bulvės: virtos ir karamelizuotos. Greta būtinai įsitaiso raudonieji kopūstai ir klasikinį derinį papildo burokėlių bei spanguolių padažas.

Desertui pagal daniškąją tradiciją patiekiama migdolinis ryžių pudingas rise a l‘amande su karštu vyšnių padažu. Taip, pavadinimas yra prancūziškas, bet danai įsitikinę, jog ši košė yra grynai danų išradimas ir valgoma tik joje. Iš tikrųjų, ji ir jos atmainos populiarios ir kitose skandinavų šalyse.

rise-a-lamande
Rise a l’amande

Gaminama ji iš ryžių, plaktos grietinėlės, vanilės ir skaldytų nuluptų migdolų. Įdomu tai, kad ši košė šalta, nes ji paruošiama šventės rytą ar net jos išvakarėse ir laikoma per dieną, tikint, kad tai apsaugo nuo nykštukų (daniškų nisse) išdaigų.

Šio deserto fokusas tame, kad į dubenį įdedamas vienas nuluptas migdolas. Laimė tam, kas jį suras. Ir niekas negali pabaigti valgyti šios ryžių košės, kol nebus rastas riešutas. Vargas pilvams, kurie jau prikimšti mėsos ir kitų gėrybių, bet danai atkaklūs :)

Jau tapo įprasta, kad daugelis jį suradę tyli, slepia po liežuviu ir lukteri, kol visi tinkamai užpildys ir taip jau sočius pilvus. Na, o jei randa močiutės, tai laimės gabalėlį bando perduoti anūkams, kad prizinis saldumynų fondas atitektų jiems.

Norvegija – pasirinkimas tarp kiaulienos, menkės arba ėrienos

Tuo tarpu Norvegijoje yra bent trys tradiciniai pagrindiniai patiekalai. Kaip žinia, Norvegija didelė ir ištįsusi nuo pietų į šiaurę, tad ir tradicijos kiekviename regione susiklostė vis kitokios.

Rytinėje Norvegijos dalyje labiausiai paplitę kepti kiaulienos šonkauliukai, vadinami ribbe. Iš tikrųjų, tai visa kiaulienos papilvė, patiekiama su raugintais kopūstais ir virtomis dešrelėmis. Mėsa iškepa sultinga ir turtinga skoniu. Iškepti mėsos kepsnį nėra sudėtinga, bet svarbiausias siekis – išgauti traškią burnoje tirpstančią kepsnio odelę. Va čia ir prasideda šeimininkių paslaptys bei burtai.

Dar vienas norvegų tradicinis patiekalas, paplitęs cenrinėje ir pietų Norvegijoje – lutefisk –  džiovinta menkė, išmirkyta vandenyje ir šarme bei iškepta orkaitėje. Tradiciškai kartu su ja patiekiamos bulvės, šoninė, trinti žirneliai ir garstyčios. Ši žuvis yra drebučių konsistencijos ir be galo mėgiama tiek norvegų, tiek švedų. Jų tautosakoje esti ne vienas pasakojimas, kaip šis valgis atsirado.

lutefisk-3
Lutefisk

Viena legendų byloja, kad žvejoję vikingai pakabino savo sužvejotas menkes džiūti ant beržinių lentų. Kai juos užpuolė kaimyniniai vikingai, jie padegė lentas su žuvimis, tačiau audra pūtė nuo jūros ir užgesino ugnį. Žuvis ilgą laiką pragulėjo lietaus vandenyje ir beržo pelenuose iki kol alkanas vikingas jas atrado ir surengė skrandžio puotą.

Šiaurinėje ir vakarinėje Norvegijoje per Kalėdas būsite pavaišinti pinnekjøtt – sūdytais ir džiovintais avienos ar ėrienos šonkauliukais, troškintais garuose ant beržinių pagaliukų bent tris valandas. Šalia mėsos vėl tradiciškai tiekiamos bulvės kartu su griežčių ir morkų piure – kålrotstappe bei lydyto sviesto padažu. Sakyčiau, labai lietuviškas derinys. Iškart justi, kad gyvename beveik greta :)

Švediškas Julbord

julbord
Julbord

Švedijoje rengiamas tradicinis kalėdų stalas netgi turi pavadinimą julbord. Tai švediškas stalas, ant kurio sugula gausybė užkandžių nuo marinuotos silkės ir lašišos iki kepenėlių pašteto, kumpio bei sūrio. Taip pat ir karštieji patiekalai kaip Janssons frestelse (Jansono pagunda – liet.), dopp i grytan (mirkymas puode – liet.), mėsos kukuliai, dešrelės, burokėlių salotos, medumi glazūruoti kiaulienos šonkauliukai su kopūstais.

Janssons frestelse – tai tradicinis bulvių, svogūnų, ančiuvių ir grietinės užkepas, be kurio švediškas kalėdinis stalas nebūtų tobulas. Dopp i grytan – išvirto šventinio kumpio sultinyje mirkomos duonos riekės. Ši tradicija išlikusi dar nuo tų laikų, kai žmonės buvo neturtingi ir stengdavosi suvartoti viską, netgi po mėsos virimo likusias sultis. Dopp i grytan Švedijoje taip stipriai paplitęs, kad Kalėdų išvakarės net vadinamos dopparedagen, išvertus į lietuvių kalbą tai – mirkymo diena.

dopp-i-grytan
Dopp i grytan

O stalo karalių kumpį – julskinka valgo su traškia švediška duonele ir garstyčiomis. Valgo ilgai ir nuobodžiai iki sausio pabaigos, nes išmesti nevalia.

Ką geria skandinavai?

Jie geria daug kalėdinio alaus, glögg‘o ir nacionalinio gėrimo Aquavit, kas lotyniškai reiškia „gyvenimo vandenį“. Tai bulvių trauktinė, kurios gamybos tradicijos siekia net 15 amžių, pagardinta žolelėmis, dažniausiai kmynais ar krapais. Stiprumas siekia 40% alkoholio ir puikiai draugauja su riebiais mėsos patiekalais :). Tik geriama ji šiek tiek kitaip – lėtai siurbčiojant, o ne vienu gurkšniu visą taurelę.

ibl

Linkime gražių akimirkų prie šventinio stalo!